LAUKIMAS

 taip kartais vieniša stovėti veidą

atsukus vėjui ašaras nusausinti lašus

lietaus dangaus purslus bangos kol

smėlio smiltys nesugėrė nesuspėjo

jaučiu srovenančias tolyn gyvenimo

atsiminimų laiko raukšles suverpus

tinklą gaudyti sapnams iš praeities

bures baltas išskleisti lyg sparnus

atsikvepiu išleisdamas lauk daug

savęs iš tūkstančių gyvenimų visur

palikdamas tik atsisveikinimo ačiū

visų susitikimų sieloms ir širdims

įkvėpti stengiuosi šviesos ir meilės

sklindančios iš tolimojo angelo buvimo

susijungimui noriu pasiruošti visas

kantrus kasdien todėl krante laukimas