Lokio Namuose

Basanavičiaus vidinė pusė...šiandien važiuodamas išsimaudyti jūroje kažkaip specialiai pasukau važiuoti basanke ir ją pirmą kart, tarsi, pamačiau lyg žiūrovas,y bet iš vidaus, nes sutikau nemažai žmonių, kurių iki šiol "nemačiau", turiu galvoje, nemačiau jų vidaus, tikslų, minčių, likimų...šiandien tarsi pamačiau kaip susipynusi basankėje karmų pynė...labai keistas jausmas...tarsi praregėjau...tarsi pirmą kart matau naujom akimis...nors gal, tiksliau, tiesiog aš nustojau galvoti apie save...dabar girdžiu pasaulį...judant link jūros pro turgų dažniausiai sutinku tėtį, kuris jau laukia šachmatų, dviratį radau, ir aplinkui pasipylė - tavo tetis buvo, jis tuoj pareis, jis išėjo į kitą kavinę, jis parduotuvėje...supratau ir išgirdau daug žmonių, kurie , pasirodo, stebi, žino kas mes, ką veikiame...keli dar perklausė - nu kaip vanduo....žino , kad maudausi...pravažiavau tolia, tėvui paskambinau, jis buvo pardovkėj, sutarėm kai grįšiu užsuksiu, tada pajudėjau link jūros, basanke...u...

tai mano išpažintis, nes noriu nugyventi šią dieną garbingai savo karmai, nenoriu gailėtis dėl nieko, ir nesigailiu, nes širdyje mano gyvena meilė ir kartais ji būna nepatogi, kartais ji gyvena širdies gyvenimą, o ne proto, kartais meilės vesdama savo keliu yra visai priešinga kryptimi mūsų nei buvome iki šiol, nei buvome kažkaip, nei buvome kelyje be meilės....aš išpažįstu dieve, kad nesu šventasis, kad daug gyvenimo melavau, nes gyvenau svetimų karmų gyvenimus, prisipažįstu dieve, kad buvau neatsakingas savo sielai, savo kūnui, savo protui...daug leidau save išnaudoti, pasinaudoti manimi ir daug kur atsidaviau lyg prostitutas ir nuogu kūnu ir protu ir dvasia....bet nesigailiu dėl nieko, nes viskas tai buvo būtina suprasti kas ne mano, dabar esu laisvas, nes paleidau visą pasaulį, viską ką norėjau turėti, visą savo laiką, visą savo protingą gyvenimą, visą eklektinę materiją....dėkoju tau viešpatie už dovaną sutikti tikrą meilę iš ten kur viskas tikra ir teisinga, kur žmogaus protas yr...

dėkoju savo mokytojai noriu jai stebuklingą pasakyti myliu esu labi dėkingas jai už viską kantri kad buvo kad sulaukė   dėkoju savo mokytojai  buvo tylių dienų ir tuščio laiko išmokė ji mane kaip reikia paleisti viską ir sparnus išskleisti dėkoju savo mokytojai bučkį siunčiu jai prasidėjus dienai apsikabinsiu tykiai jaukiai kartu pabūsiu kiek tik leis man  

prašau vienintelio dalyko dieve bent dar vienos dienos gyvenimo pabūt apsikabinus sielos dvynę virš laiko ir erdvės dangaus prašau dar vieno bučinio nurimus saviems ir svetimiems norėjimams pilnatvės dieviškuos susijungimuose apnuogint sielą josios sielai nuogai prašau bent vieno rytmečio atmerkus vokus saulei grįžtant išvysti bundant mylimosios šypseną akims sujungus meilės žvilgsnį prašau vienintelio dalyko dieve bent dar vienos dienos su meile būt ištikimas jai pasižadu meldžiu ją saugok ir palaimink   

kartu juk būti šitaip paprasta ir gera bet tik dievams ne angelams besparniams žmogaus gyvenimų sunkus susijungimas laisvai mylėt tikėti melstis bėgti liautis apsikabinimas toks netikėtai vienetinis atsiminimas susitikus pasiilgus verkiant širdis tarytum dėkingumo debesyse pakyla tik sapne vėl tai išjausti   gyvent taip norisi kasdien branginant kiekvieną dieną valandą ir mirksnį mirties akimirksny tave mylėti besišypsant ištarti myliu ačiū už kartu buvimą  

tolyn link horizonto žvilgsnis kur laiko nėr kur susijungia visi laimingi mano pajutimai kur nėr nei lašo vienišumo aukštyn širdis į dievo širdį kur meilė saule nuolat šviečia kasrytą su aušra mane apkloja ištirpsta sapnas vienišumo taip kartais šalta nuogai sielai stovėt vienai krante ir laukti kiekvieną dieną meldžiant dievo apsikabint sušildyti vienatvę   gyvenimo pasirinkimai nuolatiniai klaidus lyg rūkas norų labirintas paliekam kartais netgi meilę sudegint dėl klaidinančios ramybės  

laimingas mano atspindys visatos dydžio sustingęs kantriai tyliai ir be baimės laukia savosios sielos kitą pusę susitikus apkabinus susijungimo saulei atsibudus meilės maldai  šešėliai baimės neberasti širdžiai kelio dingo basom kvatojant smėly pėdų kontūrų nelieka ženklų žmogaus kur būta eita laukta verkta lengvumas gimė nes kartu abidvi dalys dievo belieka skristi vis aukštyn išvysti dangų pajusti pilnaties šviesos skaidrumo begalybę sparnais kartu vieningais angeliškais mostais sugrįžt širdims padėt visoms nušvisti saulėm