ESU

 esu kasdien pūgoj baltesnis

plaukuose laiko snaigėm žiluma

pasaulio išmintis sustingus snaudžia

pasėtos meilės sėklos vėl sapne

esu nors bangos jūros šaltos

visą mane sustingdo kūno nėr

išsitaškau aistras į smėlio krantą

su vėju nuogas vis neriu gilyn

esu tyloj sau vienas niekam

nereikia pasakos tiesa pabodo

dar ilsis dievas pusnyse puriose

nutilusių jis pasiilgo irgi nuogas

esu šešėlis pilkas vėl bevardis

pats sau visur ir paskutiniam skrydžiui

praskolintais sparnais plasnoju

bijau nukristi mirti nebijau

esu dienų daug ir naktų surinkęs

pavargęs jau nors tik pradžia

likau padėti sukti mirštančią visatą

ir rojaus sargui rasti pamestus raktus

esu nors gal jau niekas nebemato

ir jokio skirtumo nei vėjui nei bangom

išsitaškau aš begalybėje gyvatų

ir išsiskaidau jūros pursluose