DOVANA

tyliai tyliai prietemoj tykinu

basas nuogas teisingas baltas

nenoriu išgąsdinti miegančio

tavo ir mano pavargusio angelo

apkabinu jį lyg jis mane kūdikį

atiduodu šviesą iš širdies į širdį

man jau jos buvo pakankamai

jam jos labai reiks prabudus

maldoje jėgą sparnų užkeriu

tiesos šarvus melui nenugalimus

esu nuo praamžių pranašas dievo

jo mintys gyvos mano žodžiuose

mirties jau šaukiausi bet ji tyli

nes ne visos eilės dar parašytos

laikas labai nori būti gyvas

prašo nesiplunksnuoti dar skrydžiui

prabudo angelas gyvastim rąžosi

kavos mirtis jam pusryčiams atnešė

ką darom paklausė brolio sesė

atsako jis padovanokim meilę