Lokio Namuose

Basanavičiaus vidinė pusė...šiandien važiuodamas išsimaudyti jūroje kažkaip specialiai pasukau važiuoti basanke ir ją pirmą kart, tarsi, pamačiau lyg žiūrovas,y bet iš vidaus, nes sutikau nemažai žmonių, kurių iki šiol "nemačiau", turiu galvoje, nemačiau jų vidaus, tikslų, minčių, likimų...šiandien tarsi pamačiau kaip susipynusi basankėje karmų pynė...labai keistas jausmas...tarsi praregėjau...tarsi pirmą kart matau naujom akimis...nors gal, tiksliau, tiesiog aš nustojau galvoti apie save...dabar girdžiu pasaulį...judant link jūros pro turgų dažniausiai sutinku tėtį, kuris jau laukia šachmatų, dviratį radau, ir aplinkui pasipylė - tavo tetis buvo, jis tuoj pareis, jis išėjo į kitą kavinę, jis parduotuvėje...supratau ir išgirdau daug žmonių, kurie , pasirodo, stebi, žino kas mes, ką veikiame...keli dar perklausė - nu kaip vanduo....žino , kad maudausi...pravažiavau tolia, tėvui paskambinau, jis buvo pardovkėj, sutarėm kai grįšiu užsuksiu, tada pajudėjau link jūros, basanke...u...

tai mano išpažintis, nes noriu nugyventi šią dieną garbingai savo karmai, nenoriu gailėtis dėl nieko, ir nesigailiu, nes širdyje mano gyvena meilė ir kartais ji būna nepatogi, kartais ji gyvena širdies gyvenimą, o ne proto, kartais meilės vesdama savo keliu yra visai priešinga kryptimi mūsų nei buvome iki šiol, nei buvome kažkaip, nei buvome kelyje be meilės....aš išpažįstu dieve, kad nesu šventasis, kad daug gyvenimo melavau, nes gyvenau svetimų karmų gyvenimus, prisipažįstu dieve, kad buvau neatsakingas savo sielai, savo kūnui, savo protui...daug leidau save išnaudoti, pasinaudoti manimi ir daug kur atsidaviau lyg prostitutas ir nuogu kūnu ir protu ir dvasia....bet nesigailiu dėl nieko, nes viskas tai buvo būtina suprasti kas ne mano, dabar esu laisvas, nes paleidau visą pasaulį, viską ką norėjau turėti, visą savo laiką, visą savo protingą gyvenimą, visą eklektinę materiją....dėkoju tau viešpatie už dovaną sutikti tikrą meilę iš ten kur viskas tikra ir teisinga, kur žmogaus protas yr...

dėkoju savo mokytojai noriu jai stebuklingą pasakyti myliu esu labi dėkingas jai už viską kantri kad buvo kad sulaukė   dėkoju savo mokytojai  buvo tylių dienų ir tuščio laiko išmokė ji mane kaip reikia paleisti viską ir sparnus išskleisti dėkoju savo mokytojai bučkį siunčiu jai prasidėjus dienai apsikabinsiu tykiai jaukiai kartu pabūsiu kiek tik leis man  

prašau vienintelio dalyko dieve bent dar vienos dienos gyvenimo pabūt apsikabinus sielos dvynę virš laiko ir erdvės dangaus prašau dar vieno bučinio nurimus saviems ir svetimiems norėjimams pilnatvės dieviškuos susijungimuose apnuogint sielą josios sielai nuogai prašau bent vieno rytmečio atmerkus vokus saulei grįžtant išvysti bundant mylimosios šypseną akims sujungus meilės žvilgsnį prašau vienintelio dalyko dieve bent dar vienos dienos su meile būt ištikimas jai pasižadu meldžiu ją saugok ir palaimink   

kartu juk būti šitaip paprasta ir gera bet tik dievams ne angelams besparniams žmogaus gyvenimų sunkus susijungimas laisvai mylėt tikėti melstis bėgti liautis apsikabinimas toks netikėtai vienetinis atsiminimas susitikus pasiilgus verkiant širdis tarytum dėkingumo debesyse pakyla tik sapne vėl tai išjausti   gyvent taip norisi kasdien branginant kiekvieną dieną valandą ir mirksnį mirties akimirksny tave mylėti besišypsant ištarti myliu ačiū už kartu buvimą  

tolyn link horizonto žvilgsnis kur laiko nėr kur susijungia visi laimingi mano pajutimai kur nėr nei lašo vienišumo aukštyn širdis į dievo širdį kur meilė saule nuolat šviečia kasrytą su aušra mane apkloja ištirpsta sapnas vienišumo taip kartais šalta nuogai sielai stovėt vienai krante ir laukti kiekvieną dieną meldžiant dievo apsikabint sušildyti vienatvę   gyvenimo pasirinkimai nuolatiniai klaidus lyg rūkas norų labirintas paliekam kartais netgi meilę sudegint dėl klaidinančios ramybės  

laimingas mano atspindys visatos dydžio sustingęs kantriai tyliai ir be baimės laukia savosios sielos kitą pusę susitikus apkabinus susijungimo saulei atsibudus meilės maldai  šešėliai baimės neberasti širdžiai kelio dingo basom kvatojant smėly pėdų kontūrų nelieka ženklų žmogaus kur būta eita laukta verkta lengvumas gimė nes kartu abidvi dalys dievo belieka skristi vis aukštyn išvysti dangų pajusti pilnaties šviesos skaidrumo begalybę sparnais kartu vieningais angeliškais mostais sugrįžt širdims padėt visoms nušvisti saulėm

 

Tavo tikrasis Sielos dvynys visada tave mylės. Tu tai sužinosi kai susiderinsi su savo širdies centru. Tavo Sielos dvynys niekada neišduos jūsų meilės ir niekada jos neatsisakys. Jis negali, nes jis yra tu.

aš atėjau ne mokyti tave aš atėjau mylėti tave meilė tave išmokys  

 

https://youtu.be/_6X0KBEoC28    

vienuoliktas šiandien gimė angelas prieš 41 visatos apsisukimą skrydyje jo dangaus namuose lengvos tebūna plunksnos laimės broliui vėjui šiandien perduosiu žodį kuris užaugo lyg medis iš dieviškos sėklos iš gelmių  senųjų manęs šešėlių saugotos žodį kuris išsikalė akmeny runomis bangomis kurį šnabžda jūra kas rytą saulė jį tardama nuolat šypsosi rasa jo sėklos augimo krikštamotė prašau brolio vėjo nuo jūros mano dovaną perduoti angelui tegul jis savo šešėliuose užaugina šviesų žodį MEILĖ

sustingęs vienišas suolas pajūrio rytmečio sargas kol saulę pušys užstoja meilės ateinant laukia kviečia išjungti laiką pajust širdžių plakimą šiltai apsikabinus tyliai įkvėpt bangų ošimą atvert visą dvasią kitos dvasios glėbiui kylančiai saulei atiduot abejonių šešėlius pasakyt ko nesakę šviesėt pripažinus savęs neišdavus palaiminus kitą saulė jau šypsos širdyse meilė kuri jau virš laiko šviečia ir laisvėj gera su jūra su saulės palaima jausti kad myli ir mylimu būti rašosi žodžiai tarsi savaime į meilės laišką mylimos dvasiai dėkoju už meilę už atvirą dvasią ačiū kad leidi tavęs kantriai laukti sustingęs vienišas suolas jau nebe vienas šalia jo visad įsimylėjusios širdys jos visad meilėj prie šio vienišo suolo lauks stebuklingo susitikimo rytojaus

  mano oda mano šarvas mirties celė sielos narvas mano širdis mano liepsna maldos žvakei meilės laužui   mano siela mano sparnas noriu skristi reikia antro

sustok ir žingsnį ženk atgal išvysi tuos kurie kely šalia nutilęs šnabžtelk švelniai labas pajusi girdinčius tave paleisk išskristi meilę laisvėn jei ji tikra ji būtinai sugrįš nutildyk protą širdžiai leiski gyvenimą apsikabint

prabudau ryte dienai naujai būsiu prabudusiu naujai nei užmigęs nes prabudau  įkvėpiau nes buvau iškvėpęs negaliu iškvėpęs ilgai būti neįkvėpęs nes mirsiu gyvenu nes gimiau ir nenumiriau nors galiu kasdien bet gyvenu nes irgi galiu   pagalvojau vakar kad šiandien būsiu geresnis nei vakar nes pagalvojau kad būsiu geresnis   myliu ir nesvarbu ar mylimas norėčiau mylimu būti bet nesvarbu nes myliu   dievui meldžiuosi malda minčių jaučiu kad girdi mane gerai esu dievas aš jaučiu

akys ieško akių ir jose savęs palikto įspaudo šypsena tarsi rytmečio saulė pakylanti šypsenai rankos nerimsta švelniai glostant plaukų sruogas žilstančias nes jau galima jaunystę branda apkloti oda šiurpsta nuo bučinio bangomis kūno virpėjimas tarsi nugairintos krūtys kopos vasaros vėjų   atvira širdis į širdį visą save ir daugiau sielą atveriu sielai angelui mojant sparnais kūno ribos dingsta tirpsta kas tu buvai amžinybė praryja mirtį kai mylisi šviesos kariai dievas meilėje gimsta pripildant kitą  savim buvimo kartu akimirksniai gyvenimo laimės sargai   saugokit meilės šviesulį atviras laisvas širdis sielos dvynių paslaptis sujungtas begalybės

kai draugas nusprendžia nutilti draugu tada tampa tyla šalta ir vieniša kartais mintys plevena rūke kai išeina kurio atspindžio siekei klauseisi kurio tarsi savęs jo žvaigždė danguje telieka pėdsakas dygsnio širdies kai palieka ir tas kuris mokės mano žodžiuose skleisti sparnus mostų jųjų jaukus šešėlis glosto vienišos sielos sapnus visa kas buvo virš laiko visa mirė ir dingo nėra meilės iliuzinis saulės takas išlyja aušros basos rasa tyloj nebūties šviečia žvaigždės sapnuose meilė gyva mirtis tik dievo mirksnis atsimerkus nauja pradžia

sapnas dingau išsitryniau nebejaučiu savo odos pulsavimo kaulų kraujo  lašais nešamų manęs kopijų kiaurai žaizdom širdies suplėšytos išlašu kriokliu išsitaškau akmenys verkia sugeria ašaras gyvenimų tūkstančiai susimala vienatvės mėsmale skanauja akimirksnio faršą vakarienei bedančiai   ką tik gimęs ir senasis mirtis ėjusi ratais prisiartina pasistiebia bučiniui ir paglostyt žilus meldžiasi manimi už mane dar ne laikas pavargo   nusimetusi apsiaustą susirenka viską kiekvieną ištaškytą manęs trupinį naujas sukonstruoja širdies mandalą plakimas šviežio įsiurbia angelų kraujo gyvas prasimerkiu įkvepiu ištariu myliu malda mano ne mano bet skamba po oda pulsavimas gimsta skrydis vėl bandyt perkraut dievo sapną

nejaučiu krante basų pėdų smėlio gaivos ir birumo neliko delnuose srovenančios jūros savo odos vėjyje visiškai nejaučiu nebeliko mano kontūrų veido bruožų akių ir šypsenos lūpų neliko nebeliko žilų garbanų raukšlių žmogaus manyje poeto neliko jaučiu kaip išbyru baltom smiltimis vienišą sielą jūra sesė priglaudžia jaučiu vėjo skrydį dainą bučinius bangas kopas pušis įsimylėjusiems liksiu tik tavo sapnų pasaulyje gal mylėjai o gal tik apkvailinai likau nuogas sudeginęs kaukes liepsnojančią širdį grąžinau saulei   liksiu ten kur buvau paliktas pakelėj žaibo nukirstas ąžuolas kadanors kai keliausi gyvenimu stabtelk  pasimelsti meilei

už upės prieš amžių gyveno balta mergaitės šviesi siela skraidė lyg pūkas vasaros saulėj geriausias jos draugas jūros vėjas mergaitė vis augo ir augo už upės į kitą krantą kartą užsimanė ji pasivaikščiot drąsiai paliko savo žemę ir žengė pasaulin ieškoti lyg pasakoj laimės   daug ėjo bėgo skrido atrado sutiko savo vyrus vaikus draugus ir reikėjimus savo indėnišką lengvą sielą lyg rūką išsklaidė paliko pasauliui taip ji nusprendė   už upės kranto liko pūko lengvumo šešėliai  kažkur svetimam krante tolokai nuo savo jos sparnai patogiam užstrigo turėjime brolis pajūrio vėjas ir bangos nuliūdo   nuliūdo ir tas iš senojo laiko lokys sielos dvynę sutikęs ir šokęs žvaigždynuos  shivos amžiną meilės šokį liko vienas tykiai kantriai saugos jis užupio sielą betkur jūrą ir vėją jis mokys kantrybės šviesos link mergaitė dar eis ir dar skris kai į dulkes pavirs ją įkalinęs auksas ji išlaisvins sparnus ji sugrįš į savo sielos krantą

kreiva pušis  mobilusis pamestas jūra jungia   https://youtu.be/63cs3TC4V5Y  

vienuolikto angelo atsiprašau laikiau plunksnas stipriai įsikniaubęs paskutinę viltį nepaleido širdis mirti bijojau daugiau tavęs nepajautęs   mano angele noriu kad būtum laisvas atsiprašau ir sparnus paleidžiu mylėsiu tave iš tolimo jūros kranto sielai dievo šviesos nuolat melsiu   atsiprašau ir prašau galingai skrisk nelik daugiau nelaisvėj niekieno kai ateis mirtis širdis laiminga liks ji prisimins sparnų apsikabinimą